Nerimo žmonės (Fredrik Backman) – patiko net labiau už Uvę!
Knygai „Nerimo žmonės“ turėjau labai aukštus lūkesčius. Žinojau, kad „Nerimo žmonės“ vis dar išlieka labiausiai ieškoma knyga „Bookswap” puslapyje, todėl tikėjausi kažko „WOW“. Ir žinot ką? Knyga manęs nenuvylė. Ši knyga yra tiesiog paprasta, nuoširdi „Nors prie širdies dėk“. Gvildenamos temos, tikrai ne iš lengvųjų, bet viskas pamažu susidėlioja į savas vietas ir baigiasi laimingai. Argi ne su tokiu „vaibuku“ tobula įžengti į naujus metus? Tikrai taip!
Siužetas tarsi iš kriminalų skilties – plėšikas bando apiplėšti banką ir planui nepavykus, paima įkaitais grupelę žmonių. Kiekvienas įkaitas su savais niuansais, iš to gimsta daug komiškų situacijų ir nesusipratimų. Tuo tarpu nuožmusis plėšikas, pasirodo, yra net labai jautrus ir neužtikrintas savimi žmogus. Tiesa, jis yra vedamas aiškaus ir labai motyvuojančio tikslo. (Kokio? Kviečiu paskaityti knygą ir sužinoti patiems). Geriau pažindami vienas kitą herojai susibičiuliauja ir iš jų išeina dinamiška ir įdomi kompanija. Žinoma, neatstumiamas ir visą šią košę užviręs plėšikas. Gal ne veltui knygoje taip dažnai minimas Stokholmas… (aliuzija į Stokholmo sindromą?).
Paraleliai su įkaitų dramos linija vyksta dar viena istorija. Lauke, du policininkai, tėvas ir sūnus, bando suvaldyti šį nusikaltimą ir išvengti aukų. Po sėkmingos operacijos, įkaitai išlaisvinami, bet plėšikas pabėga. Pareigūnams visiškai neaišku, kur dingo plėšikas, todėl tęsia tyrimą. Tiesą pasakius, tyrimą kartu su policininkais tęsia ir skaitytojai. Šiame knygos taške aišku tik tiek, kad niekas neaišku!
Versdami puslapius keliaujame po įkaitų praeitį, skaitome jų gyvenimo istorijas, sužinome apie traumas, kompleksus ir keistenybes. Taip pat, dalyvaujame įkaitų apklausose, artimiau susipažįstame su policininkų šeimos istorija ir stebime kaip klostosi keblūs tėvo-sūnaus santykiai. Knygos autorius nematoma ranka protarpiais vėl gražina į butą, kuriame vyksta įkaitų „drama“, o mes turime puikią progą pamatyti, kokie kuriozai iš tikrųjų ten dėjosi. 🙂
Pavadinimas „Nerimo žmonės“ knygai suteiktas tikrai ne šiaip sau. Kiekvienas knygos herojus turi kokį nors psichologinį ar socialinį sunkumą. Visgi, kaip ir minėjau, tekstas parašytas gana lengvai ir neapsunkinančiai (nors vietomis tikrai pasidaro gaila herojų), o kai viskas po truputį ima spręstis, pasijauti labai gerai – pasaulio teisingumas buvo įgyvendintas! Svarbu paminėti, kad ši knyga nėra banali ir nuspėjama, o tai man pasirodė rašytojo talento įrodymas.
Temos, paliečiamos knygoje: Savižudybė, artimojo netektis, praeities traumos, jausmų neigimas, psichologo terapija, užsisklendimas savyje, nesusikalbėjimas, socialinė nelygybė, moterų ir vyrų vaidmenys, priklausomybė, nepriteklius…Galima vardinti ir vardinti.
Nors problemų knygos herojams netrūksta, pati knyga yra šviesi. Joje netrūksta nuoširdumo, atjautos, bendruomeniškumo, o herojai tokie žmogiški ir paprastai netobuli, kad labai norisi skaityti toliau. Susidarė įspūdis, kad viskas bus gerai, jei tik veiksime kartu ir kalbėsimės. Nieko keisto, juk knygos autorius skandinavas. 🙂
Vertinimas: 9/10 Jeigu patiko Uvė – ši knyga tikrai patiks. Ar „Nerimo žmonės“ bus įtraukta į geriausių mano skaitytų knygų sąrašą? Vargu. Ar skaityti buvo įdomu, gera, neprailgo? Tikrai taip! Vieno balo nedaviau tik dėl asmeninių priežasčių. Mano smegenys tiesiog nepriima fakto, kad po šitokio chaoso viskas gali taip pozityviai baigtis!