Pakalnučių metai (Jurga Ivanauskaitė, 1985). #senosgeros

Rubrika #senosgeros

Paauglystėje Jurga Ivanauskaitė buvo viena mėgstamiausių mano rašytojų. Pripažinsiu, kad galbūt ne viską supratau jos kūryboje, bet mane traukė tas ypatingas istorijų bohemiškumas. Jurgos knygas skaitydavau tarsi apie kitą pasislėpusį, bet tikrai egzistuojantį pasaulį, su kurio dėl jauno amžiaus dar nesu susidūrusi, bet buvau tikra, kad ateityje jis man atsiskleis visomis spalvomis.

Kalbant apie knygą „Pakalnučių metai“, tikėjau, kad kiekvienoje istorijoje Jurga nori perduoti paslėptą žinutę, kurios nesupratus, lieki kaltas tik tu pats:).

„Pakalnučių Metai“ mano akimis šiandien. Knyga kaip ir muzika, vaizdinys ar kvapas gali nunešti į praeitį. Taip man nutiko skaitant „Pakalnučių Metus“. Jei su šiandieniu protu reikėtų apibūdinti šią knygą, pavadinčiau ją – atmosferinių novelių rinkiniu (pavadinimą pati sugalvojau).

Pirmiausia todėl, kad Jurga tikrai moka sukurti ir perteikti bohemišką, neįprastą atmosferą. Visas noveles vienija mistiški nutikimai, melancholija ir neapleidžiantis pabaigos jausmas. Veikėjai jauni, nepaleidžiantys iš rankų cigaretės, netoliese vynas, „peace“ ženklai ir skambantys „The Beatles“. Visi veikėjai pasimetę (kaip kad ir būdinga jaunimui), alternatyvūs, labiau keisti ir dar labiau nelaimingi.

Visgi skaitant, lengva pajusti pasigerėjimą rudenišku Vilniumi ir jo pilkai, balos spalvos melancholijai. Lengva prisiminti tas akimirkas gyvenime, kai pasaulis atrodė toks neaprėpiamas ir daug žadantis, o tu jautiesi ir mažas, ir ypatingas viename, nes esi būtent čia, su šiais žmonėmis, būtent šią akimirką… Skaitant „Pakalnučių metus“ kaip niekad lengva prisiminti paauglystės ir ankstyvos jaunystės metus.:) Ypatingai šis jausmas turėtų atgyti tiems, kurių jaunystė praėjo devinto dešimtmečio metu kaip ir Jurgos. Aš tuo metu dar nebuvau gimusi:).

Kaip dėl pačių novelių turinio? Nors suteikė ir nemažai estetinio pasitenkinimo, mano nuomone, tai ir nostalgija jaunystės metams, yra viskas, ką jos gali suteikti suaugusiam žmogui. Keisti nutikimai, tačiau po kiekvienos novelės atsakyti sau, kokia slepiasi pagrindinė mintis, nevisuomet pavykdavo. Manau, kad čia viena iš tų situacijų, kai novelių prasmė labiausiai priklauso nuo interpretatoriaus gebėjimų bei talento:)

Vis dėlto, mano vidinis estetikos ir bohemos poreikis buvo patenkintas. Labai patiko vėl pažvelgti į pasaulį jauno, ieškančio ir alternatyvaus žmogaus akimis.

Vertinimas 8/10