„Paskutinės apeigos“ (Hannah Kent) – tikrais faktais paremta istorija apie Agnes Magnusdotir – paskutinį Islandijoje mirties bausme nuteistą žmogų

„Paskutinių apeigų“ veiksmas vyksta XIX a. Islandijoje. Hannah Kent rašydama šią knygą nagrinėjo daug istorinių šaltinių ir remdamasi tikrais įvykiais papasakojo tragišką jaunos moters Agnes Magnusdotir gyvenimo istoriją. Taip, Agnes egzistavo iš tikrųjų, kaip ir jos nusikaltimas, kaip ir negailestinga jai paskirta bausmė…

Skaitant šią knygą man skaudėjo širdį. Buvo labai gaila pagrindinės veikėjos Agnes. Taip dažnai norėdavau ją apkabinti ir pasakyti, kaip tai neteisinga ir kad ji nenusipelnė šitiek skausmo ir atstūmimo gyvenime. Net ir dabar rašydama jaučiu tą geliančią neteisybę.

Pradžioje buvo vargšė mergaitė, nepripažįstama tikrojo tėvo ir palikta mamos. Po to ilgi metai būnant beteise tarnaite skirtinguose namų ūkiuose. Žeminanti mylimojo išdavystė. Kaltinimas nužudymu ir negailestingas nuosprendis. Agnes gyvenimas nutrūks vos trisdešimt ketverių. Ji įeis į istoriją kaip paskutinis žmogus, kuriam Islandijoje įvykdyta mirties bausmė.

Šaltakraujė žudikė, savo kėslams užverbavusi du jaunus tarnus ir mirtinai subadžiusi savo šeimininką…O gal tiesiog nekalta, nieko artimo šiam pasauly neturinti moteris, pasipainiojusi ne vietoje ir ne laiku? Agnes, laukia egzekucijos datos apgyvendinta laikinai ją priglaudusios šeimos namuose. Moteris pamažu atsiskleidžia ją mirčiai ruošti paskirtam kunigui. Agnes gyvenimo liudininkais tampame ir mes. Kartu su Agnes būsime iki paskutinės jos gyvenimo dienos.

Man labai patiko autorės rašymo stilius ir gebėjimas pasakoti istoriją. Priešingai nei knygoje „Berniukas nuryja visatą“, kurios veikėjai man buvo vis vien, „Paskutinėse apeigose“ empatiją Agnes pajutau labai greitai. Parašyti tokią gerą knygą reikia įdėti daug darbo (autorė nėra islandė, bet puikiai atkūrė šalies atmosferą) ir dar daugiau talento. Knyga mane pačiupo ir nebepaleido iki paskutinio puslapio. Intriga buvo stabiliai išlaikyta, o tai, kad istorija paremta tikrais faktais dar labiau sukrėtė.

Mano nuomone, ši knyga tiesiog meistriškai įgyvendina literatūros misiją. Ji atrakina žmogiškus jausmus, apšviečia gėrį ir demaskuoja neteisybę taip ryškiai, kad tampa tiesiog akivaizdu, kieno pusėje privalome stovėti, ką privalome apsaugoti ir kokias vertybes puoselėti (tiek knygoje, tiek gyvenime apskritai).

P.S. Šią knygą drąsiai rekomenduočiau tiems, kuriems patiko knyga „Hamnetas“ (Maggie O’Farrell). Šios knygos man pasirodė kažkuo panašios. Knygos „Hamnetas“ apžvalga.

Vertinimas 10/10 Knyga tikrai neprailgs. Laukiu nesulaukiu, kol pradėsiu skaityti kitą Hannah Kent knygą „Gerieji žmonės“.