„Regis, man ne viskas gerai“ (Meg Mason) -blankoką įspūdį palikusi knyga apie psichinę sveikatą
Tai bus humoro nestokojanti knyga apie psichinę sveikatą. Tokius „namų darbus“ atlikau prieš pradėdama skaityti.
Pradžia atrodė nemažai žadanti. Pagrindinė knygos veikėja Marta pasakojimu grįžta į laikus, kai su ja imasi darytis kažkas keisto – nerimas, baimė, visiška stagnacija. Ji pasakoja apie savo disfunkcinę šeimą: nejautrią ir atsiribojusią motiną, geraširdį gyvenimo užspaustą tėtį ir artimiausią jai žmogų – seserį. Pasakoja apie keistus šeimos ryšius su mamos seseria, ankstyvą santuoką ne iš meilės su narcizu (kuris buvo toks ryškus, kad netgi atrodė pačio savęs parodija) ir skaudžias skyrybas. Pasakoja apie gyvenimą Paryžiuje ir meilės istoriją su savo ilgamečiu vyru. Kuris, beje, net ir būdamas geras ir kantrus, ją nuolat nervina taip, kad Marta ima prieš jį smurtauti. O visur greta slankioja paslaptinga liga/sutrikimas, kurios „neima“ jokie gydytojų paskirti vaistai. Martos būklė tyčia neįvardinama iki paskutinio knygos puslapio. Pats skaitytojas, pasitelkęs savo įžvalgumą, empatiją ir intuiciją gali spėti, kokia šitaip gyvenimą komplikuojanti būklė kankina Martą.
Autorei pavyko perteikti jausmą, kad pagrindinei veikėjai tikrai „kažkas negerai“ ir tas „negerai“ labai apsunkina gyvenimą ir santykius, komplikuoja sprendimų priėmimą ir t.t. Visgi, pats knygos tonas Martos nepateikia kaip nuskriaustos vargšelės. Taip, ji atrodo užsisklendusi savame pasaulyje ir komplikuota asmenybė, išgyvenanti plačią amplitudę jausmų. Taip pat ji daug savo lūkesčių yra sudėjusi į artimuosius, todėl juos kaltina dėl savų gyvenimo problemų. Skaudžiausia Martai dėl to, kad jos artimieji yra susitaikę su jos būklėmis ir gyvena taip, lyg nieko nevyktų. Jie toleruoja jos išsišokimus nenubrėždami ribų, tai itin ryškiai pasimato Martos santykiuose su vyru, kuriuose ji smurtauja tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
Herojės vidiniame pasaulyje nuolat vyksta daug ir intensyviai, bet skaitydama jos gailėti nepradėjau, o kartais net lengvai pyktelėdavau. Martos pasyvumas ir aukos vaidmuo mane erzino. Gali būti, kad prie to prisidėjo knygos parašymo stilius ir humoras. Tam, kad įsijausčiau į istoriją man būtina bent šiek tiek dramos. Šioje knygoje sunkūs išgyvenimai papasakojami iš stebėtojo pozicijos, todėl dramatizmo man tikrai pritrūko. Kliuvo ir tai, kad pasakojimas apima kelis Martos gyvenimo dešimtmečius, bet net ir bėgant metams, jos mąstymas ir asmenybė keičiasi sąlyginai ne daug. Visoje knygoje Marta man atrodė tarsi savyje ir gyvenime nesusigaudanti 20-metė, nors dalyje knygos ji buvo dvigubai vyresnė.
P.S. Draugė paatviravo, kad net ir būdama sveika Martos elgesyje atpažino dalelę savęs. Nesmagu pripažinti, bet man buvo tas pats. Taigi knyga yra gana relatable.
7/10 Knygoje iš tikrųjų daug gero humoro, skaityti lengva, nes tekstas suskirstytas į mažesnius skyrelius. Perskaitę šią knygą susidarysite įspūdį, kaip sudėtinga ir nelengva, turint psichologinių problemų. Nuolatinis „kažkas negerai“ jausmas perteiktas tikrai puikiai. Visgi, istorija man labiau patiktų, jei būtų parašyta jautriau ir griebiančiai už širdies.