„Skaitovas 6.27 val“ (Jean-Paul Didierlaurent) – įdomūs „neįdomių“ žmonių gyvenimai prancūziškai
„Skaitovas 6.27 val“ – pasakoja apie rutiną, iš pirmo žvilgsnio blankius gyvenimus ir įdomias istorijas, kurios slepiasi už jų. Knyga pasirodė labai prancūziška. Netgi kažkuo priminė kultinį filmą „Amelija iš Monmartro“, tik kiek mažiau romantiškai.
Siužetas trumpai. Gilenas Vinjolis dirba neparduotų knygų smulkinimo mašinos operatoriumi. Jis nekenčia savo darbo ir kasdien jaučiasi kaip budelis. Kartais jam pavyksta iš mašinos nasrų išgelbėti po kelis puslapius, kuriuos garsiai skaito traukinyje, važiuojančiame kasdien tuo pačiu metu – 6.27 val. Tai yra geriausia ir laukiamiausia jo dienos akimirka. Kartą traukinyje Gilenas randa atmintuką su įtraukiančiais tekstais. Vyras vos per vieną naktį perskaito visus failus ir sužino, kad tai jaunos, viešajame tualete dirbančios merginos dienoraštis. Gilenas pradeda garsiai skaityti tekstus traukinyje ir ima jausti vis daugiau simpatijos ir artumo nepažįstamajai… Čia prasideda romantiškoji knygos linija. Visgi, man labiausiai patiko ne ji.
Kas man labiausiai įstrigo? Gilenas turi draugą Džiuzepę, kuris kadaise dirbo su baisiaja naikinimo mašina. Džiuzepė metų metus ieško ir perka vienos ir tos pačios knygos egzempliorius, išleistus leidykloje, kurioje kadaise dirbo. Tai daro tam, kad susirinktų tai, kas iš jo buvo atimta – mašinos nutrauktas ir kartu į popieriaus masę sumaltas kojas. Nors ir suluošintas bei pažemintas, Džiuzepė nepasiduoda, nes turi tikslą. Šioje vietoje įžvelgiau tą didelį pokytį gyvenimo kokybei, kai žmogus atranda asmeninę prasmę gyventi. Prisiminiau Viktoro Franklio knygą „Žmogus ieško prasmės“. Juk visai nesvarbu kas suteikia spalvas gyvenimui. Galbūt tai skaitymas traukinyje nepažįstamiesiems. Rašymas pertraukėlių tarp unitazų valymo metu. O gal užsidegimas bent simboliškai susigrąžinti į knygas virtusias kojas.
Taip, knygoje herojai hiperbolizuoti, bet tenka pripažinti, kad kiekvienas jų galėtų būti simboliu to, kas daugeliui pažįstama. Gal beprasmis, nemotyvuojantis darbas, gal vienatvė, slegianti rutina ar gyvenimo neteisybė. Nepaisant šio slogaus vaizdo, knygos veikėjai atradę po dalyką, kuris tiesiu taikymu nukelia į srauto būseną. Čia nėra vietos kalboms apie pinigus, naudą ir klausimą „kas iš to?“. Kai kurios veiklos tiesiog „veža“, suteikia spalvą gyvenimui, ilgainiui iš to gali gimti kažkas nauja ir gražaus. Tai labai svarbu ir ši knyga man buvo apie tai.
Vertimas: 10/10 Knyga trumpa, bet ja pasakyta daug. Po kiekvieno skyrelio gimė vis naujos mintys. Graži knyga, verta perskaityti.