„Slystanti žemė“ (Claire Fuller) – istorija apie du „keistuolius“ prieš savo valią nusviestus į „normalų“ pasaulį

„Slystanti žemė“ – knyga yra apie 50-mečius dvynius Džinę ir Džiulijų, gyvenančius skurdžioje trobelėje kartu su mama Dote ir kalyte Mole. Nuošali trobelė šeimai tarsi prieglobstis nuo išorinio pasaulio. Džinė kartu su mama augina daržoves, Džiulijus – dirba pavienius fizinius darbus, vakarais visi kartu muzikuoja. Ūkio ir buities darbai, daržas ir muzika – štai apie ką sukasi šeimynos pasaulis. Nors knygos veiksmas vyksta šiais laikais, skaitant tai lengva pamiršti. Skurdi buitis, radijas ir senas mobilusis telefonas – trobelėje šeima gyvena tarsi praeitame amžiuje. Lygiai taip pat nesunku pamiršti, kiek pagrindiniams veikėjams metų. Nors yra sulaukę vidutinio amžiaus, dažnai socialinėse situacijose jie elgiasi tarsi nepatyrę vaikai. Netikėtai šeimą sudrebina nelaimė – miršta Dotė. Lyg to būtų negana, iškart po to Džinė ir Džiulijus trobelės žemės savininko yra prievarta išmetami į gatvę. Įpratę gyventi kukliai ir „šia diena“ dvyniai neturi nei santaupų nei socialinių įgūdžių, o svarbiausia – visai nepasitiki žmonėmis ir nežino, kur ieškoti pagalbos.

Dėl Džiulijaus ir Džinės keistumo ir nepritapimo įžvelgiu nemažai jų mamos Dotės kaltės. Ji elgėsi savanaudiškai, stengdamasi išlaikyti vaikus šalia savęs. Perdėtas orumas ir bet kokios pagalbos atsisakymas buvo vienas iš Dotės gyvenimo filosofijos principų, kuriuos ji perdavė ir savo vaikams. Mano supratimu, toks motinos elgesys yra trumparegiškas ir visiškai neparuošiantis vaikų gyvenimui. Lyg to būtų negana, šeimos legenda buvo apipinta melais ir paslaptimis, už kuriuos, deja, atsakinga buvo būtent Dotė…Taigi, nieko keista, kad taip sudėtingai klostėsi Džinės ir Džiulijaus gyvenimas.

Man pasirodė, kad pagrindinė šios knygos herojė yra Džinė. Nors likimo išbandymų patyrė abu dvyniai, būtent Džinėje įvyko didžiausias augimas ir pokytis. Iš silpnos taip ir neužaugusios mergaitės, kuria visuomet rūpinosi mama ir brolis, Džinė pagaliau prisiėmė atsakomybę ir ėmė pati kabintis į gyvenimą. Tuo tarpu Džiulijus visuomet buvo kiek labiau komunikabilus ir pozityvesnis, priešingai nei sesuo jis domėjosi priešinga lytimi ir po motinos mirties turėjo entuziazmo gyventi kitaip. Visgi, nuo pat mažumės jam buvo primesta rūpintis Džine ir jis šią pareigą kruopščiai atliko. Skaitytojo netikėtumui, šioje istorijoje įvyksta dar vienas lūžis, kai būtent jis, o ne sesuo, tampa dvyniu, kuriam reikia nuolatinės pagalbos.

Vertingiausios tos knygos, kurios kažko išmoko. „Slystanti žemė“ mane privertė apmąstyti savo požiūrį į silpnumą bei klaidas. Ar esant reikalui gebu paprašyti ir priimti pagalbą? Ar tikiu, kad iš esmės pasaulis yra saugi vieta? Ar žinau, kad nepražūsiu ir bėdoje man pagelbės? Skaudi ir pamokanti Džinės ir Džiulijaus istorija atskleidžia, kiek daug sunkaus ir slogaus buvo galima išvengti, jei tik herojai būtų gebėję priimti gerų žmonių pagalbą…

Vertinimas: 10/10 Ši knyga man pasirodė stipri, nes nėra vienareikšmiška ir skatina mąstyti. Taip kaip ir tikrame gyvenime, šioje knygoje nėra aiškaus atsakymo, kas gerai, o kas negerai. Tiek veikėjai, tiek jų poelgiai yra daugiasluoksniai ir mano galva, „Slystanti žemė“ yra puikus pasirinkimas diskusijoms, knygų klubams.

Skaitydama prisiminiau knygas apie žmones, gyvenančius visuomenės paribyje:

• Kombinio moteris (Sayaka Murata)
• Ten kur gieda vėžiai (Delia Owens)

Už knygą dėkoju knygynui Vaga. Ačiū, kad esate kartu kelyje link mano svajonių!