Stebuklas (Emma Donoghue) – be maisto gyvenančios mergaitės detektyvas. Apgaulė ar stebuklas?
„Stebuklas“ tai – intriguojantis, tikrų įvykių ikvėptas istorinis romanas. Knygoje pasakojama paslaptinga istorija apie keturis mėnesius be kąsnio burnoje gyvenančią mergaitę Aną. Veiksmas vyksta mažyčiame kaime, kurio gyventojams badaujančios mergaitės stebuklas yra bene svarbiausias įvykis ir Dievo galybės įrodymas. Ko jau ko, bet religinio fanatizmo, derančio su cinišku abejingumu šioje knygoje netrūksta.
Siužetas trumpai: mažame XIX a. Airijos kaime, gyvena religinga mergaitė Ana, besimaitinanti vien „ dieviškąja Mana“ jau keturis mėnesius. Nei gydytojas, nei kaimelio kunigas negali paaiškinti, kaip mergaitė gali išgyventi be trupinėlio maisto. Visgi, tam, kad stebuklas taptų oficialus reikia neginčijamų įrodymų. Stebėti, ar mergaitė nemaitinama slapta, pakviečiama nepriklausoma slaugė iš Anglijos Libė Rait. Pradžioje nusiteikusi skeptiškai, ji tikisi išsiaiškinti Anos ir jos tėvų klastą, bet viskas ne taip paprasta. Mergaitė kasdien vis labiau silpsta, o Libė susidūrusi su aplinkinių tamsuma ir cinišku abejingumu ryžtasi padaryti viską, kad ją išgelbėtų. Netgi… duoti maisto ir išsklaidyti stebuklo mitą.
Didžioji veiksmo dalis vyksta Anos tėvų namuose, mergaitės kambaryje. Ši ribota erdvė gerai perteikia atmosferos slogumą ir situacijos beviltiškumą. Skaityti apie tiesiog akyse gęstančią, nuolat besimeldžiančią mergaitę ir stebėti ją supančių suaugusiųjų abejingumą, emociškai nelengva. Ši knyga man priminė, koks baisus dalykas yra aklas tikėjimas. Pavyzdžiui, autorės Hannah Kent knygoje „Gerieji žmonės“ kito Airijos kaimelio žmonės vis dar tiki prietarais ir fėjomis (jos, beje, epizodiškai sušmėžuoja ir šioje knygoje, tik yra vadinamos „Mažasiais žmonėmis), bet tai vyksta dėl kolektyviškai per šimtus metų susiformavusio tikėjimo, paremto kaimo žmonių patirtimis ir kalbomis „iš lūpų į lūpas“. Tuo tarpu „Stebukle“ atskleidžiamas fanatiškas tikėjimas religija, šventomis knygomis, kunigo pamokslais t.t. Kaimo gyventojai čia prarado sveiką kritišką mąstymą ir pasaulį susiaurino iki nuolankaus egzistavimo vardan amžinojo gyvenimo.
Įdomu tai, kad šis romanas yra įkvėptas istorijų apie tikras badaujančias mergaites, užfiksuotas Europoje ir Šiaurės Amerikoje nuo XVI iki XX a. Istorija pati iš savęs yra šios knygos stiprybė – ji įdomi, negirdėta ir šokiruojanti. Vis dėlto, knyga man pasirodė vidutiniška – nei bloga, nei labai gera. Kai kur siužetas tapo nuspėjamas, herojai gana vienpusiški, aiškiai suskirstyti į teigiamus ir neigiamus. Knyga skaitėsi greitai ir įtraukė į šios keistos istorijos labirintą. Visgi, istorijai įsibėgėjant ėmiau ir prisiminiau, kad čia knyga, o ne tikras gyvenimas. Kitaip tariant knyga ėmė ir šiek tiek „paleido“.
Vertinimas: 7/10 Mano nuomone, istorija yra šios knygos stiprybė – ji įdomi, negirdėta ir šokiruojanti. Kad skaičiau tikrai nesigailiu, bet nepaleidžia mintis, kaip ši istorija būtų parašyta Hannah Kent. Žinau, kad aš vėl apie ją, bet šios rašytojos knygos man paliko neišdildomą įspūdį!