Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra (Vanda Juknaitė) – autobiografija, persmelkta šviesaus liūdesio
Jeigu šiai knygai reikėtų paskirti emociją, tai būtų šviesus ir švelniai jautrus liūdesys. Greičiausiai skaitant teks nubraukti ašarą, o gal ir ne vieną, bet tai leis pasijusti žmogumi, primins, kas vis dėlto svarbu gyvenime ir kiek daug reikšmingų momentų išnyksta kasdienių pareigų fone.
Šį knyga buvo sumanyta kaip V. Juknaitės autobiografija. Rašytoja serga sunkia, nepagydoma liga, todėl yra lyg tarp dangaus ir žemės. Ši knyga buvo padiktuota telefonu ir užrašyta kito žmogaus, nes autorė pati rašyti nebegali.
Knygelė nestora – 78 puslapiai, joje autorės gyvenimo akimirkos ir daug svarbių nutylėjimų. Didžioji dalis prisiminimų – liūdnai filosofiški. Autorė dalinasi jautriausiais gyvenimo momentais, atnešusiais esminius suvokimus, užauginusius kaip žmogų. Autorė prisimena nuo pat mažų dienų ūžiančią „gavarilką“ (radiją), neįgalų sergantį senelį, skausmą, kai buvo išvežta į internatą ir vasarinius rausvai violetinius batelius, kuriais pasipuošė per pirmąjį pasimatymą, nors buvo pašalę. Ji prisimena lemtinga auto avariją, negrįžtamai atėmusią jos sveikatą bei didžiulę nežinią, skausmą ir ryžtą pagalbos ieškoti pas užsienio medikus, kuomet sepsiu užsikrėtęs jos sūnus medikų paliekamas likimo valiai. Vanda prisimena Lietuvos išsilaisvinimo etapą, mitingus ir šprotų dėžutę, kurią deficito laikais taupė svečiams ir norėjo pavaišinti viešnią iš Berlyno…
Skaitydama šią knygą prisiminiau seminarą apie ypatingai jautrius žmones. Lektorė auditorijos paklausė, kuris žmogus – jautrus ar kaip tik nejautrus, mūsų nuomone, turėjo daugiau šansų išgyventi koncentracijos stovykloje? Atsakymas į šį šiurpų klausimą – jautrus žmogus, kuris gali pabėgti į savo mintis, sukurti papildomų prasmių, filosofuoti, o jo vidinis pasaulis nepaprastai turtingas. Matyti, kad būtent vidinė šviesa, išsilavinimas, Vandai Juknaite padeda oriai priimti ligą. Gebėjimas pažvelgti į gyvenimą filosofiškai, jai suteikia didelės vidinės stiprybės ir ištvermės…V. Juknaitė pasižymi ypatinga įžvalga ir svarstymais, kurie, atsižvelgiant į autorės būseną, yra dar simboliškesni. Autorė nebijo pasakyti, kad ši knygelė yra jos pastangų susitaikyti su mirtimi dalis.
Šią knygą skaičiau per šventes, šalia miegant kūdikiui. Ar ji nėra per liūdna, per depresyvi? Man ne. Ši knyga ir autorės asmenybė leidžia pažvelgti į kitą gyvenimo pusę, kurios nematome viešojoje erdvėje. Pabuvau toje pusėje, kurioje nėra kasdien kultivuojamo sėkmingo žmogaus, kur išsisklaido tobulo gyvenimo vizija ir nuolatinis lūkestis, kad privalo būti tik gerai. Skaitydama šią knygą kaip niekad ryškiai pajutau gyvenimo laikinumą ir trapumą. Mirties tema nė kiek neišgąsdino, o byrančios ašaros buvo liūdnos, tačiau be lašelio skausmo.
Ir ta dūzgianti ir kvepianti liepa, dūzgė ir kvepėjo dar prieš mus. Ji dūgs ir kvepės ir po mūsų…Gražiausi ir tikriausiai momentai gyvenime tiesiog yra ir gyvuos per amžius.<3
Vertinimas 10/10