Rašau apie knygas, kai vaikas miega
🌻Knygoje pasakojama šešiolika ukrainiečių moterų istorijų. Jos skirtingo amžiaus, profesijų, taip pat gyvena skirtinguose Ukrainos miestuose (nustebau, kad daugelio jų pavadinimus žinau nors niekada nesu buvusi Ukrainoje). Visas knygos herojes iš gimtųjų namų išgynė karas – saugų prieglobstį jos rado Lietuvoje.
Žinot, būna tokių istorijų, kurias pasakoti ir suprasti nesunku – žmogus išvažiuoja į kelionę, pakeičia darbą, nubėga maratoną. Bet kiekvienam žmogui bene kasdien nutinka daugybė mikro istorijų, lydimų prisiminimų, interpretacijų, suteiktų asmeninių prasmių. Tokie nutikimai gali būti nusakyti pora sakinių arba priešingai – tapti ilga, emocinga, konkrečiam žmogui/žmonėms svarbia istorija. Būtent tokios man pasirodė šios novelės. Apie žmones, kurie, sakytum, gyvena ir tiek, bet visgi, iš tikro tiek daug nematomų povandeninių srovių vyksta jų gyvenimuose.
Ši knyga man patiko tiek savo siužetu, tiek rašymo stiliumi. Uvės istorija, rodos, sena kaip pasaulis. Joje vyresnio amžiaus bambeklis, nesisveikinantis su kaimynais ir griežtai prižiūrintis, kad visi laikytųsi nustatytų taisyklių bei netikėtai atsikraustę nauji kaimynai, kurie padeda atsiskleisti visai kitokioms uždarojo pikčiurnos spalvoms.
„Normalūs žmonės“ – tai dviejų, labai skirtingų žmonių santykių istorija. Jaunas amžius, patirties stoka, principai ir kompleksai, vaikystės traumos, disfunkciniai santykiai šeimoje… Visą tai sujungus, gauname įtraukiančią meilės istoriją su daug suartėjimų ir nuotolių. Stebime, kaip herojai keičiasi, kiek daug sunkių momentų kiekvienam jų tenka išgyventi ir vis tiek, net per atstumą, kartais visiškai nebendraujant, išlikti kartu. Abu herojai, net ir būdami toli, jaučia nenumaldomą trauką vėl ir vėl pasijusti visiškai priimtam ir suprastam. Šią būseną pasiekti padeda tik buvimas kartu.