Iš šios knygos tikėjausi tiek daug. Taupiau ją ramiems laikams, kai turėsiu laiko ir erdvės susikaupti, įsijausti, susigraudinti. Geri atsiliepimai užkėlė mano lūkesčius iki debesų. Dabar jaučiuosi sutrikusi, nes jos nepajutau.

Rašau apie knygas, kai vaikas miega
Iš šios knygos tikėjausi tiek daug. Taupiau ją ramiems laikams, kai turėsiu laiko ir erdvės susikaupti, įsijausti, susigraudinti. Geri atsiliepimai užkėlė mano lūkesčius iki debesų. Dabar jaučiuosi sutrikusi, nes jos nepajutau.
Ir ką čia tiek rašyti apie lovos reikalus. Juk sekso sovietų Lietuvoje nebuvo! Pirmiausia, knyga įrodo priešingai – ne tik, kad buvo, bet dar ir iki vestuvių.🤷♀️Bet ši knyga apima kur kas daugiau. Joje atskleidžiamas rėžimo vykdytas naratyvas, siekiant kurti „meilės diktatūrą” ir dorą, tobulą visuomenę be vakarams būdingų „iškrypimų”.
Dar viena populiari knyga, kurią stebuklingu būdu pavyko „pagauti“ Bookswap’e! Lori Gettbel yra psichoterapeutė, o ši knyga – jos asmeniniai ir darbiniai memuarai. Po skaudžių skyrybų Lori pati pradeda lankytis pas psichoterapeutą. Spręsdama asmeninę krizę kartu Lori pasakoja savo keturių pacientų istorijas. Labiausiai mane įtraukė ir sudomino vėžiu sergančios, neseniai ištekėjusios moters istorija. Buvo nelengva, […]
Kaip jau galėjote suprasti iš pavadinimo, detektyvai nėra mano mėgstamiausias žanras. Per savo gyvenimą, esu skaičiusi tik vieną detektyvą – nedidelę Agatos Kristi knygelę „10 negriukų“. Juokingai mažai patirties kokybiškam knygos vertinimui, ar ne? Būtent dėl šios priežasties norėčiau ne tiek vertinti, kiek kukliai pasidalinti savo įspūdžiais, skaitant Jo Nesbø knygą „Karalystė“.
Knygoje „Mūsų smagiausios dienos” pasakojama Sorensonų šeimos istorija. Knyga man patiko savo siužeto paprastumu. Buvo gera bent trumpam (jei taip galima sakyti, nes knyga neplona – 643p!) atitrūkti nuo globalių problemų. Man patiko pamiršti ekonomiką, politiką, ekologiją ir visa tai, į kur ritasi šis išprotėjęs pasaulis. Skaičiau ir supratau, kokia unikali yra kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos istorija. Lygiai kiek ramaus buvimo ir džiaugsmo, ten gali būti skausmo, intrigų, netikrumo.
Kadaise laukinis katinas Nana kartu su savo ilgamečiu šeimininku Satoru išsiruošia į tolimą kelionę sidabriniu furgonu. Tikslas – aplankyti Sotaru praeities draugus ir surasti naujus namus Nanai. Taigi, iš šios kelionės į namus Sotaru turėtų sugrįžti vienas. Kodėl Sotaru yra priverstas atiduoti savo taip branginamą augintinį išaiškėja verčiant knygos puslapius. Išduosiu, kad priežastis kur kas rimtesnė nei katėms nepakantus buto šeimininkas…
„Hamnetas“ yra būtent tokia knyga, kokias mėgstu – istorija realistiška, tačiau nebuitiška, yra magiškų momentų, kurie neprasilenkia su sveiku protu. Veikėjų psichologiniai portretai vystomi organiškai, niekas nepritempta, visiems įvykiams knygoje rutuliotis skirta pakankamai laiko.