Apie knygas ir dar šį bei tą
Kaip jau galėjote suprasti iš pavadinimo, detektyvai nėra mano mėgstamiausias žanras. Per savo gyvenimą, esu skaičiusi tik vieną detektyvą – nedidelę Agatos Kristi knygelę „10 negriukų“. Juokingai mažai patirties kokybiškam knygos vertinimui, ar ne? Būtent dėl šios priežasties norėčiau ne tiek vertinti, kiek kukliai pasidalinti savo įspūdžiais, skaitant Jo Nesbø knygą „Karalystė“.
Knygoje „Mūsų smagiausios dienos” pasakojama Sorensonų šeimos istorija. Knyga man patiko savo siužeto paprastumu. Buvo gera bent trumpam (jei taip galima sakyti, nes knyga neplona – 643p!) atitrūkti nuo globalių problemų. Man patiko pamiršti ekonomiką, politiką, ekologiją ir visa tai, į kur ritasi šis išprotėjęs pasaulis. Skaičiau ir supratau, kokia unikali yra kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos istorija. Lygiai kiek ramaus buvimo ir džiaugsmo, ten gali būti skausmo, intrigų, netikrumo.
Kadaise laukinis katinas Nana kartu su savo ilgamečiu šeimininku Satoru išsiruošia į tolimą kelionę sidabriniu furgonu. Tikslas – aplankyti Sotaru praeities draugus ir surasti naujus namus Nanai. Taigi, iš šios kelionės į namus Sotaru turėtų sugrįžti vienas. Kodėl Sotaru yra priverstas atiduoti savo taip branginamą augintinį išaiškėja verčiant knygos puslapius. Išduosiu, kad priežastis kur kas rimtesnė nei katėms nepakantus buto šeimininkas…
„Hamnetas“ yra būtent tokia knyga, kokias mėgstu – istorija realistiška, tačiau nebuitiška, yra magiškų momentų, kurie neprasilenkia su sveiku protu. Veikėjų psichologiniai portretai vystomi organiškai, niekas nepritempta, visiems įvykiams knygoje rutuliotis skirta pakankamai laiko.