Rašau apie knygas, kai vaikas miega
Tai bus humoro nestokojanti knyga apie psichinę sveikatą. Tokius „namų darbus“ atlikau prieš pradėdama skaityti. Pradžia atrodė nemažai žadanti. Pagrindinė knygos veikėja Marta pasakojimu grįžta į laikus, kai su ja imasi darytis kažkas keisto – nerimas, baimė, visiška stagnacija. Ji pasakoja apie savo disfunkcinę šeimą: nejautrią ir atsiribojusią motiną, geraširdį gyvenimo užspaustą tėtį ir artimiausią […]
Mįslė – kokius du mokslinius terminus sutiksi tiek knygoje „Vidurnakčio biblioteka“, tiek komediniame seriale „The Big Bang Theory“? Atsakymas – Šriodingerio katė ir stygų teorija. O dabar apie knygą „Vidurnakčio biblioteka“, kuri man paliko labai gerą įspūdį! Pati istorija turėjo visus šansus būti banali ir nuspėjama, tačiau prikaustė dėmesį ir, rodos, dešimtis kartų girdėtas gyvenimo […]
Keista istorija, pasakojama Lenkijos kaime gyvenančios Janinos Dušejko lūpomis, sudomino nuo pirmųjų sakinių. Greičiausiai to ir galėjau tikėtis, nes kitas O.Tokarczuk romanas „Bėgūnai“, man tikrai labai patiko (rekomenduoju).
Kadaise laukinis katinas Nana kartu su savo ilgamečiu šeimininku Satoru išsiruošia į tolimą kelionę sidabriniu furgonu. Tikslas – aplankyti Sotaru praeities draugus ir surasti naujus namus Nanai. Taigi, iš šios kelionės į namus Sotaru turėtų sugrįžti vienas. Kodėl Sotaru yra priverstas atiduoti savo taip branginamą augintinį išaiškėja verčiant knygos puslapius. Išduosiu, kad priežastis kur kas rimtesnė nei katėms nepakantus buto šeimininkas…
Knygos „Neregimoji šviesa“ veiksmas vyksta II-ojo pasaulinio karo metais. Yra du pagrindiniai herojai – vokietis našlaitis Verneris ir akla prancūzė mergaitė Mari Lora. Jie priklauso skirtingoms pusėms kare, tad ir jų istorijos knygoje yra vystomos atskirai, iš skirtingų pozicijų. Veikėjai susitinka tik knygos gale, kuomet vokiečiai užima Prancūzijos miestą Sen Malo (pranc. Saint-Malo). Knygoje paaiškėja, kad jie, patys to nežinodami, dar iki karo buvo netiesiogiai sujungti radijo imtuvų (radijas, beje, yra labai reikšmingas šioje knygoje). Bet tai nėra istorija apie meilę. Sakyčiau, kad tai yra pasakojimas apie ryšius tarp žmonių ir apie tai, kokią didelę įtaką galime padaryti kitų žmonių gyvenimams. Ir ,žinoma, apie gėrį, kurio grūdo neįmanoma sunaikinti net ir žiauriausiomis sąlygomis.
„Hamnetas“ yra būtent tokia knyga, kokias mėgstu – istorija realistiška, tačiau nebuitiška, yra magiškų momentų, kurie neprasilenkia su sveiku protu. Veikėjų psichologiniai portretai vystomi organiškai, niekas nepritempta, visiems įvykiams knygoje rutuliotis skirta pakankamai laiko.
Pirmą kartą į mano akiratį pateko lietuviška grožinė literatūra, kurios tematika – darbas ofise didžiulėje korporacijoje. Galvojau, kad ši knyga leis pasitvirtinti ar paneigti savo pačios pastebėjimus, o galbūt atrasti naujų įžvalgų. Vis dėlto, esu gerai pažįstama su darbu ofise, tad tikėjausi, kad knyga kažkuo bus ir apie mane.
Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi tarsi ją pažinočiau. Paskutiniai skyriai, kuriuose aprašoma pabaiga, buvo liūdni ir slogūs. Negalėjau patikėti, kad šios įstabios asmenybės gyvenimas baigiasi. Po šitiek išgyvenimų ir vis nugalimų sveikatos problemų, Frida mano galvoje buvo tapusi kone nemirtinga.
Knyga „Bėgančios su vilkais“ tarsi juodasis šokoladas – brandus ir sodraus skonio, toks, kuriuo geriausia mėgautis po truputį.