Staiga prie manęs, stovinčios viename iš eilės lūžio taškų (tuomet, kai iš pirmosios eilės, patenki į mažesnę, vedančią tiesiai prie kasininko) prieina močiutė su keliais produktėliais ir pasiteirauja, ar čia eilės galas. Teisybės dėlei, turėčiau paminėti, kad ji nebuvo viena iš tų mielų, šiltų močiučių, kurios pardavinėja pakalnučių puokštutes. Ji buvo labiau ta močiutė, kuri troleibuse nesibodės garsiai aptarinėti, koks blogas šiuolaikinis jaunimas ir tikrai mokės išsireikalauti vietą sau ir savo rankinukui…