Apie knygas ir dar šį bei tą
„Skaitau apie mirtį, skrodimus ir lavonus” – tokį sakinį iš manęs buvo galima girdėti visą rugsėjo mėnesį.
Ar nebuvo baisu, slogu, ar nesusigadindavau nuotaikos? Tikrai ne. Knyga „NE SAVA MIRTIMI” man buvo tarsi įdomus ir įtraukiantis biologijos, medicinos ir sociologijos paskaitų miksas.
„Stebuklas“ tai – intriguojantis, tikrų įvykių ikvėptas istorinis romanas. Knygoje pasakojama paslaptinga istorija apie keturis mėnesius be kąsnio burnoje gyvenančią mergaitę Aną. Veiksmas vyksta mažyčiame kaime, kurio gyventojams badaujančios mergaitės stebuklas yra bene svarbiausias įvykis ir Dievo galybės įrodymas. Ko jau ko, bet religinio fanatizmo, derančio su cinišku abejingumu šioje knygoje netrūksta.
Pradžioje buvo vargšė mergaitė, nepripažįstama tėvo ir palikta mamos. Po to ilgi metai būnant beteise tarnaite skirtinguose namų ūkiuose. Gniuždanti mylimojo išdavystė. Kaltinimas nužudymu ir negailestingas nuosprendis. Agnes gyvenimas nutrūks vos trisdešimt ketverių. Ji įeis į istoriją kaip paskutinis žmogus, kuriam Islandijoje įvykdoma mirties bausmė.
Knyga „Apšviestoji“ man paliko didelį įspūdį dėl savo gilumo ir visapusiškumo. Tai daugiau nei knyga apie religinių fanatikų šeimą ir iš jos pabėgusią dukrą. Ši knyga apima vaikystės disfunkcinėje šeimoje paliktą traumą ir jos etapus net atsitraukus iš toksinės aplinkos. Tai knyga apie pasirinkimą tarp savo tapatybės ir buvimo šeimos dalimi, tarp tiesos ir pažįstamos, bet dirbtinai sumodeliuotos realybės.
Keista istorija, pasakojama Lenkijos kaime gyvenančios Janinos Dušejko lūpomis, sudomino nuo pirmųjų sakinių. Greičiausiai to ir galėjau tikėtis, nes kitas O.Tokarczuk romanas „Bėgūnai“, man tikrai labai patiko (rekomenduoju).
Paauglystėje Jurga Ivanauskaitė buvo viena mėgstamiausių mano rašytojų. Pripažinsiu, kad galbūt ne viską supratau jos kūryboje, bet mane traukė tas ypatingas istorijų bohemiškumas. Jurgos knygas skaitydavau tarsi apie kitą pasislėpusį, bet tikrai egzistuojantį pasaulį, su kurio dėl jauno amžiaus dar nesu susidūrusi, bet buvau tikra, kad ateityje jis man atsiskleis visomis spalvomis.
Ši knyga man patiko tiek savo siužetu, tiek rašymo stiliumi. Uvės istorija, rodos, sena kaip pasaulis. Joje vyresnio amžiaus bambeklis, nesisveikinantis su kaimynais ir griežtai prižiūrintis, kad visi laikytųsi nustatytų taisyklių bei netikėtai atsikraustę nauji kaimynai, kurie padeda atsiskleisti visai kitokioms uždarojo pikčiurnos spalvoms.
Knyga paremta bibliniais motyvais. Veiksmas vyksta seniai, dar prieš Kristų, kuomet žmonės gyveno bendruomenėmis, egzistavo poligamija ir gimęs sūnus buvo didžiausia laimė. Tai laikai, kuomet moterys tarpusavyje turėjo gilų, seserišką ryšį – visos brandą pasiekusios moterys rinkdavosi raudonojoje palapinėje, kur kiekvieną mėnesį kraujuodavo ir kraują atiduodavo žemei, čia jos priimdavo gimdymus, palaikydavo vieną kitą ir užsiimdavo įvairiais ritualais.
Kadaise laukinis katinas Nana kartu su savo ilgamečiu šeimininku Satoru išsiruošia į tolimą kelionę sidabriniu furgonu. Tikslas – aplankyti Sotaru praeities draugus ir surasti naujus namus Nanai. Taigi, iš šios kelionės į namus Sotaru turėtų sugrįžti vienas. Kodėl Sotaru yra priverstas atiduoti savo taip branginamą augintinį išaiškėja verčiant knygos puslapius. Išduosiu, kad priežastis kur kas rimtesnė nei katėms nepakantus buto šeimininkas…
Šiandien norėčiau pakalbėti apie kontrolę, o tiksliau apie poreikį jausti kontrolę.
Dar prieš metus ar du tikrai nebūčiau įvardijusi savęs kaip taisyklių ir kontrolės žmogaus, nes pati sau neatitinku įsivaizdavimo, kaip turėtų atrodyti kruopščiai taisykles sekantis žmogus. Įsivaizduodavau tokiu žmones kaip griežtus, rimtus, sustyguotus darboholikus. Visuomet laikiau save visiškai kitokia.