Rašau apie knygas, kai vaikas miega
Rašyti apie knygą reikia iškart, kai tik perskaitai. Deja, šį kartą to padaryti nespėjau ir pirminis įspūdis kiek prislopo. Visgi, sugalvojau apie Virginijos Kulvinskaitės knygą „Keturi“ papasakoti taip, tarsi pasakočiau geram draugui. Įsivaizduokime, kad sėdime prie puodelio kavos ir kalbamės apie knygas. Štai ir atėjo eilė kalbėti man. Pradėjusi pasakoti pirmiausia įvesčiau į kontekstą: Virginiją […]
Žinot, būna tokių istorijų, kurias pasakoti ir suprasti nesunku – žmogus išvažiuoja į kelionę, pakeičia darbą, nubėga maratoną. Bet kiekvienam žmogui bene kasdien nutinka daugybė mikro istorijų, lydimų prisiminimų, interpretacijų, suteiktų asmeninių prasmių. Tokie nutikimai gali būti nusakyti pora sakinių arba priešingai – tapti ilga, emocinga, konkrečiam žmogui/žmonėms svarbia istorija. Būtent tokios man pasirodė šios novelės. Apie žmones, kurie, sakytum, gyvena ir tiek, bet visgi, iš tikro tiek daug nematomų povandeninių srovių vyksta jų gyvenimuose.
Paauglystėje Jurga Ivanauskaitė buvo viena mėgstamiausių mano rašytojų. Pripažinsiu, kad galbūt ne viską supratau jos kūryboje, bet mane traukė tas ypatingas istorijų bohemiškumas. Jurgos knygas skaitydavau tarsi apie kitą pasislėpusį, bet tikrai egzistuojantį pasaulį, su kurio dėl jauno amžiaus dar nesu susidūrusi, bet buvau tikra, kad ateityje jis man atsiskleis visomis spalvomis.