Apie knygas ir dar šį bei tą
Vaivos Rykštaitės „Pirmąkart mama“ yra bene pirmoji lietuviška knyga apie moters tapimą mama. Apie šią knygą sužinojau daug anksčiau nei pradėjau lauktis – teigiami atsiliepimai ir pagyros vis šmėžuodavo socialiniuose tinkluose, o ir tapusi nėščia sulaukiau ne vieno patarimo iš jau pagimdžiusių moterų: „Būtinai perskaityk Rykštaitės Pirmąkart mama“. Nieko nelaukusi taip ir padariau ir dalinuosi savo įspūdžiais.
Knyga nukelia į 90-uosius, perestroikos metus Rygoje, Latvijoje. Veiksmas vyksta viename komunalinio tipo bute, kuriame pagal valdžios paskyrimą gyvena aštuoni pradžioje svetimi žmonės. Tvarka paprasta – kiekvienam gyventojui priklauso po atskirą kambarį, kaimynai dalinasi bendru koridoriumi, vonia ir virtuve. Kiekvienas kaimynas tarsi atspindi skirtingą to meto žmogaus tipažą, o asmeniniuose kambariuose dėliojasi skirtingos gyvenimo istorijos.
Knyga paremta bibliniais motyvais. Veiksmas vyksta seniai, dar prieš Kristų, kuomet žmonės gyveno bendruomenėmis, egzistavo poligamija ir gimęs sūnus buvo didžiausia laimė. Tai laikai, kuomet moterys tarpusavyje turėjo gilų, seserišką ryšį – visos brandą pasiekusios moterys rinkdavosi raudonojoje palapinėje, kur kiekvieną mėnesį kraujuodavo ir kraują atiduodavo žemei, čia jos priimdavo gimdymus, palaikydavo vieną kitą ir užsiimdavo įvairiais ritualais.