Tobulų žmonių istorijos (Dovilė Raustytė) – magiškasis realizmas Vilniaus fone

„Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose.” (Autorė Dovilė Raustytė)

Pastaruoju metu labai pamėgau skaityti noveles.  Jeigu su Jurgos Ivanauskaitės novelėmis „Pakalnučių metuose“ prasilenkėme laikmečiu, o su Jaroslavo Melniko knygos  „Kelias į rojų“ novelėmis – net visatomis, su Dovilės Raustytės novelėmis knygoje „Tobulų žmonių istorijos“ puikiai tikome tiek vieta, tiek laikmečiu, tiek vyraujančiomis temomis:

• Novelių veiksmas vyksta mano mylimame mieste Vilniuje. Pažįstamos vietos ir objektai leidžia įsijausti į herojų istorijas dar labiau. Skaitant patiko nusikelti į butą prie Genocido aukų muziejaus, kurio laiptinėje vaidenasi nuolat remontą darantis kaimynas, arba prisėsti ant suoliuko parke šalia Santuokų rūmų, kurį nuo iškirtimo siekia išgelbėti iki tol be asmeninio tikslo gyvenusi santuokų rūmų darbuotoja…
• Tai mano kartos novelės. Apie darboholizmą, perfekcionizmą, virtualios realybės kultą, kuomet socialiniuose tinkluose kaip tobuli pateikiami jau byrantys santykiai. Novelėse atpažinsite miesto ir darbo išvarginto žmogaus norą viską palikti ir pabėgti ten, kur galima būti savimi, kur tave besąlygiškai priima, kad ir į vienkiemį, kur kadaise gyveno taip mylėjusi močiutė.
• Tai novelės, kuriose atsispindi šių dienų aktualijos – Covid pandemija ir karantinas (viena herojė įsimylėjusi kasininką ir ant grindų druska ir pipirais piešianti karantino mandalas, kitai – pačiai to nežinant, vaidenasi per nesusikalbėjimą prarasto jos sūnaus vaiduoklis ), istorija, verta #Metoo skandalo (jaunos kūrybininkės patirtis, kai užmiesčio sodyboje tenka dirbti su kolegomis vyrais), siekis išvalyti šiukšlėse paskendusią planetą…( surinktą tarą programėlėje atsižymintis benamiai, gyvenantys prie Vileišių paminklo…).

Žinot, būna tokių istorijų, kurias pasakoti ir suprasti nesunku – žmogus išvažiuoja į kelionę, pakeičia darbą, nubėga maratoną. Bet kiekvienam žmogui bene kasdien nutinka daugybė mikro istorijų, lydimų prisiminimų, interpretacijų, suteiktų asmeninių prasmių. Tokie nutikimai gali būti nusakyti pora sakinių arba priešingai – tapti ilga, emocinga, konkrečiam žmogui/žmonėms svarbia istorija. Būtent tokios man pasirodė šios novelės. Apie žmones, kurie, sakytum, gyvena ir tiek, bet visgi, iš tikro tiek daug  nematomų povandeninių srovių vyksta jų gyvenimuose.

 Labiausiai man patiko, kad viskas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip iš kosmoso srities, galėjo vykti iš tikrųjų, galbūt veikėjų galvose, galbūt jų interpretacijose ar sapnuose, tačiau niekas neatrodė iš piršto laužta, prikurta.

Ši knyga tarsi pabarstė prieskonių ant kasdienybės, ėmiau galvoti, kiek man yra nutikę įdomaus, keisto. Galbūt galėčiau iš to sudėti savo istoriją…

Vertinimas 10/10