Varyk savo arklą per mirusiujų kaulus (Olga Tokarczuk) – detektyvas, kuriame veikia žmonės ir žvėrys
Keista istorija, pasakojama Lenkijos kaime gyvenančios Janinos Dušejko lūpomis, sudomino nuo pirmųjų sakinių. Greičiausiai to ir galėjau tikėtis, nes kitas O.Tokarczuk romanas „Bėgūnai“, man tikrai labai patiko (rekomenduoju).
Siužetas trumpai – pagyvenusi moteris Janina Dušejko yra viena iš kelių nuolatinių vieno Lenkijos kaimo gyventojų. Ji domisi astrologija, stebi žvaigždynus ir savo malonumui sudarinėja patikusių (o dar labiau nepatikusių) žmonių horoskopus bei ieško dėsningumų tarp planetų išsidėstymo ir to, ką rodo televizija. Janina yra tarsi kaimo sanitarė, šaltuoju metu laiku atsakinga už žiemai į miestą išvykusių kaimynų sodybų priežiūrą. Dar vienas Janinos pomėgis – poezija. Kartu su savo buvusiu studentu ji verčia poeto Williamo Blake’o eiles. Būtent šio poeto žodžiais ir yra pavadintas romanas.
Staiga lengvai sustingusį provincijos gyvenimą ima krėsti įtakingų kaimo žmonių nužudymai, kurių epicentre sukasi ir Janina.
Mano nuomone, knyga parašyta labai talentingai – tiesiog skaičiau, mėgavausi ir patikėjau viskuo, kas rašoma, neuždavinėdama jokių papildomų klausimų. Dievaži, netgi patikėjau tuo, kad nosį užrietusius ir daug sau leidžiančius medžiotojus kerštaudami ėmė žudyti patys žvėrys – stirnos, lapės, vabalai…Būtent taip knyga įtraukė mane į savo logiką ir pasaulį.
Dar vienas šios knygos privalumas – ironija ir humoras. Žinot, būna knygų, kurias skaitai ir jauti, kad va šitoj vietoj autorius norėjo, kad būtų juokinga. Šitoje knygoje herojės portretas kuriamas taip organiškai ir ryškiai, kad nė sekundės nesuabejojau, kad tikrai kažkur pasauly gyvena ši sarkastiška ir kieta moteris.
Pagrindinės temos. Šioje knygoje paliestos tokios svarbios temos kaip žmogaus visagalybė, gyvūnų teisės, žmogaus teisė žudyti kitas gyvybės formas. Taip pat atsispindi ir daug socialinių skaudulių – biurokratija, vyrų dominavimas, moterų (ypač vyresnių) nuvertinimas.
Įdomu buvo skaityti kaip pagrindinė herojė iš rodos, nieko dėtos pagyvenusios moteriškės, tampa pagrindine „blogiete”. Visgi viskas vyksta taip natūraliai ir organiškai, netgi argumentuotai, rodos, skaitant ima blukti ribos tarp to, kas gerai, o kas ne. Juk blogai besielgiantys žmonės turi susilaukti atpildo, ar ne? O jeigu to atpildo nesuteikia gyvenimas, galbūt atkeršyti už blogus darbelius turi teisę žmogus, tiesiogiai nukentėjęs nuo įvykdyto blogio?
Ši įdomi, nenuspėjama, originali knyga itin aktuali šiandien – laikais, kai gyvūnų teisės, ekologija, vegetarizmas ir veganizmas yra itin aktualios temos, diskusijų objektas.
Vertinimas – 8/10. Buvo tikrai gerai, esu tikra, kad visada prisiminsiu šios knygos išskirtinį siužetą. Visgi, esu šiek tiek kitokių knygų gerbėja.
P.S. Knyga man priminė kitą knygą – “Paskutinė babos Dunjos meilė” (Alina Bronsky), kurios pagrindinė veikėja taip pat gyvena nuošaliame, benykstančiame kaime. Jeigu skaitėte šią knygą ir jums patiko – „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ greičiausiai irgi patiks:).