Virginija Rimkuvienė „Jis vadina mane mama”. Apie tai, ką reiškia globoti nepatogų vaiką

Tai ypatinga knyga, tikra istorija apie stiprią moterį ir artumo trokštantį vaiką, vėliau tampantį problematišku paaugliu ir charizmatišku, bet vis į rimtas bėdas įsiveliančiu jaunuoliu. 

Tai knyga apie ypatingą globėjos Virginijos ir berniuko Artūro ryšį, nors jų nesieja nei kraujas, nei teisiniai aspektai (Virginijos šeima Artūro neįsivaikino, tik globojo).

Įspūdį man paliko lygiavertis Virginijos ir Artūro santykis. Jokių pamokslų ar padejavimų, jokių ‘Ir kada tu pasikeisi’ ar ‘už ką man visa tai… „. Greičiausiai toks lygiavertis bendravimas būtų neįmanomas tarp biologinio mamos ir vaiko. Juk mamai visad norisi pagailėti, pamokyti, pateisinti, o kai reikia ir griežtai nubausti…

Virginija niekada Artūro nevadino sūnumi, o jausmai jam skyrėsi nuo jausmų jos biologinėms atžaloms…Visgi, ji  visada Artūrui buvo kaip ramybės uostas, išmintinga  coach’erė (žodis ‘mokytoja’ man kažkaip šioj situacijoj netinka), kai reikia ir drąsi, tvirta kovotoja, padedanti apsiginti nuo atšiauraus pasaulio. 

Skaitydami sužinosite apie skaudų ir sudėtingą tėvų paliktų vaikų likimą ir visus tuos vargus, visuomenės lūkesčius, asmeninius sunkumus su kuriais susiduria globėjai, besirūpinantys sudėtingais, rodos, niekam nereikalingais vaikais. 

Knygą verta perskaityti visiems, kuriems įdomu žmonių santykiai,  visuomenės mokslai, psichologija… 

Vertinimas: Nors knygos neplanuoju pasilikti, vertinti kitaip nei 10 negaliu. Kodėl? Manau, kad ši knyga kaip tik tokia, kokia ir turi būti.