Zero waste iššūkis. Trečioji ir ketvirtoji savaitės.
Sveiki visi,
Pirmiausia, atsiprašau, kad praleidau vienos savaitės ZW savirefleksiją, tai nutiko dėl to, kad kompiuteryje neturėjau interneto.
Per šias dvi savaites man atsivėrė akys. Žinau, kad pagal visą logiką turėčiau rašyti apie atsivertimą į ZW ir dar labiau sustiprėjusias nuostatas, tačiau iškart pasakau, kad taip neįvyko.
Iš tikrųjų, turėjau galimybę paragauti naujų, brangesnių produktų, kuriuos įsigyti paskatino stiklinė pakuotė. Savo laimei atradau kuskusą ir gurmanišką baklažanų ir alyvuogių užtepėlę (taip jau norėjosi kažką užsitepti ant duoniuko…), riešutų ir medaus skanėstą, paragavau brangios nugos…Kita vertus, ėmiau pirkti daugiau sveriamų kepinių, bandelių, ko jau ilgą laiką nedarydavau, ir tai man nepatinka. Rasti kažką saldaus be plastiko – rimtas reikalas, nes net ir popierinėse pakuotėse esantys skanėstai dažniausiai būna supakuoti į plastiką viduje. Džiaugiuosi, kad šį mėnesį pavyko dar labiau sumažinti pridėtinio cukraus kiekį mityboje, visgi, neslėpsiu, kad pasivaišinti skanumynais niekada neatsisakydavau. Tobulų nėra :).
Pajutau ir pirmąjį įprastų daiktų stygių. Baigėsi kosmetinė vata, dantų pasta, praktiškai išseko blakstienų tušo atsargos. Žinau, kad pagal viską turėčiau gamintis dantų pastą, siūtis vatos diskelius ir kitaip ieškoti alternatyvų, bet to daryti nenoriu, nes manau, kad dantų pasta man yra reikalingas produktas (perku ekologišką, be mikroplastiko ir su minimaliu kiekiu fluorido). Tiesa, ėmiau mąstyti apie alternatyvas vatos diskeliams ir artimiausiu metu užsisakysiu daugkartinių.
Gal dėl to, kad ZW iššūkio ėmiausi per anksti, o gal dėl to, kad visko ėmiausi vienu metu, šiomis savaitėmis stygio jausmo jaučiau daugiau nei man įprasta. Kalbu daugiau apie psichologinę būseną, kai supranti, kad gauti sau reikiamo dalyko negalėsi arba jauti kaltę pirkdamas net ir reikalingus daiktus. Esu minimalizavusi savo poreikius ir pirkinius, tad daugelyje aspektų ėmiau jausti neteisybę. Atsižvelgiant į tai, kad vartoju tikrai mažiau nei vidutinis žmogus, o ir stengiuosi rinktis kuo mažiau aplinkai žalingus daiktus, pasijausdavau kaip visiška vargšelė, negalinti nusipirkti kažko elementaraus ir tikrai sau reikalingo. Kai tuo tarpu, aplinkiniai žmonės, kuriems aplinkosauga nerūpi, per dieną sugeneruoja tiek atliekų, kiek aš per savaitę ar dar daugiau laiko, ir nesuka dėl to galvos…Tikiu, kad bet kokie pasirinkimai turi atnešti ne trūkumo, o vidinės pilnatvės jausmus, todėl tai mane atstūmė. Gal tiesiog dar nesu pribrendusi gyventi ZW, kas žino…
Nepaslaptis, kad man patinka minimalistinis gyvenimo būdas, todėl siekiu kuo mažiau laiko praleisti parduotuvėse, kas bent jau ZW kelionės pradžioje praktiškai neįmanoma. Juokas paima prisiminus, kaip norėdama nusipirkti ryžių arba grikių prie ausies tikrinau kiekvienos skirtingos rūšies pakelį, tikėdamasi, kad ryžiai jame „palaidi“, o ne supakuoti į plastikinius maišelius. Visoje parduotuvėje atradau tik du tokius pakelius ryžių (gerokai brangesnius) ir vieną pakelį grikių. Mane apėmė toks absurdo jausmas, kai grįžusi namo pamačiau, kad visgi viduje grikiai buvo supakuoti į plastiką. Ausis ir pakuočių žymėjimai mane apgavo:). Žinoma, suprantu, kad didžiausi ieškojimai būna pradžioje ir radus tam tikrus atitikmenis ir mėgstamas apsipirkimo vietas, pirkimo procesas optimizuojasi ir paprastėja, tačiau šiuo metu dirbu ir neturiu nė menkiausio noro važinėti ir ieškoti kur ir ką įsigyti. Labai vertinu ir saugau savo laisvą laiką.
Iš tikrųjų, tai, kad šiek tiek pakeičiau požiūrį į ZW, nepakeitė mano požiūrio į aplinkosaugines problemas ir ekologiją – ir toliau stengsiuosi vartoti tik tiek, kiek reikia, ir kurti kuo mažiau atliekų. Vis dėlto, minimalizmas man atrodo optimalus variantas atsakingai džiaugtis gyvenimu. Ir tai visai nereiškia, kad ZW atstovai nėra laimingi! Tiesiog visiškas ZW gyvenimas – ne man. O gal teisingiausia būtų sakyti – dar ne man. Nes kas žino…:)
Linkėjimai,
Inga <3
P.S. Šį įrašą iliustruojanti nuotrauka yra užuomina apie mano kitą iššūkį:). Spėkite, ką planuoju daryti:).
Daugiau naujienų – MINIMALIAI
Aciu kad pakeliat nuotaika!
Įkvėpimui rekomenduoju filmą „No impact man” 🙂
Labai smagu matyti panašiai mąstančių žmonių Lietuvoje!
Ačiū už gražius žodžius;).
Būtinai pažiūrėsiu filmą!
Kokia idomi situacija, nera zodziu