Žmonės, kurie žino dalykus: paukščius balsus pažįstanti Irmina

Noriu supažindinti jus su Irmina, kuri daug laiko leidžia gamtoje ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be paukščių.  Pačios Irminos žodžiais – ornitologija, tai gyvenimo būdas, lydintis ją kiekvieną dieną. Kai netikėtai radome mažą, pasimetusį paukščiuką, nekilo nė menkiausios dvejonės, kad būtent į Irminą galima kreiptis patarimo.  Skaitydami interviu, patys pamatysite, kiek daug ši mergina žino apie gamtą ir paukščius. O tai be galo žavinga!

1.Gal galėtum papasakoti, kaip prasidėjo tavo meilė gamtai?

Viskas prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje, kai tėtis, pats besidomėdamas gamta, šiuo gyvenimo būdu užkrėtė ir mane. Kiek save pamenu, visuomet buvau pastabi ir jautri gamtai. Pradžioje domėjausi vabzdžiais, akį ypatingai traukė drugeliai. Jei pievose rasdavau jų vikšrų – stiklainiuose iš jų išaugindavau drugelius. Kadangi namie netruko gamtos pažinimo knygų, kiekvieną sutiktą gyvį stengdavausi surasti knygose ir išsiaiškinti kuo tikslesnę jo rūšį.

2. Kuo tave labiausiai patraukė paukščiai, o ne, tarkim, šunys ar žirgai?

Mane visada žavėjo tikra, laukinė gamta. Skaitant knygas ir vis daugiau laiko praleidžiant gamtoje ėmiau suprasti, kad kuo daugiau žinau, tuo viskas darosi sudėtingiau ir įdomiau. Rimtas domėjimasis paukščiais atėjo palaipsniui. Domintis vabzdžiais, negali nesidomėti augalais, o pažindinantis su augalų pasauliu, neišvengiamai imi pastebėti ir jų buveinėse gyvenančius sparnuočius. Paukščiai gamtoje užpildo tylą, yra dažniau pastebimi nei kiti gyvūnai bei pasižymi didele rūšine įvairove, kurių kiekviena ypatinga giesmėmis, spalvomis, formomis, gyvenimo būdu.

3. Ar Lietuvoje turi bendraminčių? Nebūna taip, kad žmonės nesupranta tavo pomėgio?

Bendraminčių Lietuvoje netrūksta. Tenka pastebėti, kad žmonių, besidominčių paukščiais ir visa gyvąja gamta, kasmet vis daugėja. Aišku, pakankamai dažnai pasitaiko ir tokių, kurie pamatę monoklį slepiasi, manydami, kad tai filmavimo kamera, ar pastebėję žiūronus, kabančius ant kaklo, žiūri įtariai.

4. Kaip apibūdintum Lietuvos paukščius? Ką unikalaus mūsų šalyje verta pamatyti užsieniečiui, besidominčiam paukščiais?

Dažnai žmonėms, nesidomintiems paukščiais atrodo, kad Lietuvoje dominuoja keletas rūšių pilkų žvirblių ir varnų, tačiau mūsų šalis gali džiaugtis tikrai didele paukščių rūšių įvairove –  Lietuvoje sutinkama beveik 400 paukščių rūšių, kurias galima stebėti tiek šiauriniuose, tiek pietiniuose regionuose .

Į Lietuvą atvykę svečiai tikrai bus apdovanoti naujais ir įdomiais stebėjimais bei galės aplankyti mūsų nuostabias girias, kuriose vis dar galima sutikti šimtametes pušis, ąžuolus, pamatyti nesunaikintas pelkes. Ne tik svečiams iš tolimų šalių, bet ir mums patiems ypatingai gera sutikti retesnius ar išskirtinius mūsų krašto paukščius: bitininkus, kurtinius, tetervinus, meletas (genių rūšis), pelėdas (uralinės, žvirblinės, lututės, didieji ir mažieji apuokai), jūršarkes, mėlyngurkles, baublius (didysis ir mažasis), ūsuotąsias zyles ir daug kitų. (Ar aš vienintelė pirmą kartą girdžiu dalį išvardintų paukščių rūšių??? Juk sakiau, kad Irmina apie paukščius žino tikrai daug! – Aut.pastaba)

5. Gal galėtum papasakoti, kaip atrodo paukščių stebėjimo procesas? Kokioje keisčiausioje vietoje esi atsidūrusi stebėdama paukščius?

Paukščių stebėjimo procesą vadinu „paukštinėjimusi“. 🙂 Tai savotiška meditacija. Man svarbiausia pats procesas – kaskart stengtis susilieti su gamta ir į ją įsiklausyti. Tik taip gali išmokti ją iš tikrųjų išgirsti. 

Paukščius stebiu kiekviename savo žingsnyje. Metus praleidus Norvegijoje teko pajusti vandenyno galią ir poliarinių naktų grožį. Keliaudama stebėjau sau niekada nematytų naujų rūšių: kuprotuosius banginius ir kašalotus, bebaimius šiaurinius elnius, ant uolų įsikūrusias tripirščių kirų kolonijas bei turėjau įspūdingą įvykį, kai įkopus į aukštą kalną, saulei besileidžiant, visai šalia kojų pakilo Lietuvoje jau išnykusios žvyrės.

Priklausomai nuo metų laiko ir norimų pamatyti paukščių rūšių, ieškojimo metodai skiriasi. Prieš keliaudama iš namų dažniausiai susidarau maršrutą, apimantį kuo įvairesnius biotopus. Dirbami laukai, pievos, vandens telkiniai, miškai – čia stabtelėjus išeinu į trumpus žygius. Tokiems stebėjimams užtenka žiūronų, tačiau fotoaparatas ar monoklis visada palengvina paukščių identifikavimą. Kadangi tenka nemažai automobiliu keliauti miško keliukais, dažnai būnu priversta rizikuoti užklimpti dėl lengvajam automobiliui neįveikiamų kelių. Jeigu važiuoju viena, dažniausiai apsisuku, o jei šalia turiu nors vieną bendramintį, mėgstu surizikuoti.

6. Šiuolaikiniai žmonės įpratę fotografuoti viską, ką mato. Ar stebint paukščius būtina padaryti nuotrauką?

Stebint paukščius, fotografuoti tikrai nebūtina. Mano nuomone, šiame hobyje procesas yra svarbiausia. Dažniausiai ilgiau atmintyje išlieka potyriai ir aplinkybės, lydėjusios reto ar neįprasto stebėjimo metu, nei pats rūšies stebėjimo faktas.  Žinoma, optinį priartinimą turintis fotoaparatas tikrai palengvina paukščių stebėjimą, bet visuomet privalu laikytis svarbiausios taisyklės gamtoje – stengtis netrikdyti laukinių gyvūnų. 

7. Kokiais pamatytais paukščiais labiausiai didžiuojiesi? Galbūt turi paukštį, kurį pamatyti savo akimis yra tavo svajonė?

Labai įsimintinas buvo 2012 m. gegužę pelėdikės stebėjimas. Tai nedidukė, mūsų šalyje labai retai sutinkama pelėda. Ilgai atsiminsiu tos dienos atradimo džiaugsmą. Visgi, negalėčiau išskirti man labiausiai patinkančių paukščių rūšių. Mėgaujuosi stebėdama net ir dažniausiai sutinkamas, tačiau atradus kažką reto – širdis tikrai plaka greičiau.

8. Kokie jausmai tave apima būnant gamtoje? Tavo žodžiais, paprastai – kodėl gamta yra nuostabi ir stebuklinga? Kodėl privalu ją saugoti? 

Gamta yra tobula struktūra. Joje viskas itin glaudžiai susiję, niekas neįvyksta be priežasties ir nenueina veltui. Joje įdomu viskas, ne tik paukščiai ar drugiai. Norime to ar nenorime, bet kiekvienas mūsų judesys ar veiksmas sukelia tam tikras pasekmes, kurios vienaip ar kitaip prisideda prie aplinkos kitimo. Kol kas dar nemokame gyventi neutraliai, žengti koja kojon su aplinka. Pasyvus gyvenimas ir visavertiškumo jausmas turint tik būtinuosius daiktus tampa vis populiaresni, tačiau vis dar gyvename „į skolą“ Žemei. 

Būnant gamtoje išsivalo mintys, dingsta bet koks nuovargis, plaučiai prisipildo gryno oro, nebelieka skubėjimo. Laikui bėgant išmokau įsiklausyti į kiekvieną šlamesį, traškesį, atskirti paukštį iš jo balso – tai suteikia daug laisvės ir džiaugsmo. Gali stovėti vidury miško užsimerkusi ir žinoti kas, kur, kada sučiulbėjo. Nurimti ir mėgautis gyvenimu išmokau subrendusi ir supratusi – kiek nedaug man tereikia – šiltos arbatos puodelis rankoje, čiulbėjimo persismelkęs oras ir saulėlydis. Tai mano kiekvienos dienos užbaigimo ritualas.

Irmina, ačiū už gražias mintis, kurios veikia kaip tikra meditacija.<3